Klajonių pradžia

<...> bliuzo esama visur, net musės zyzime.

J. Kunčinas

Mano galvoje nuolat skamba muzika. Ji sumišusi su mano mintimis ir jausenomis. Muzika užpildo kiekvieną kertelę, kurioje gimsta naujos idėjos. Muzika užpildo mane ir leidžia nuolat siūbuoti jos ritmu. 

Bliuzas man yra tai, iš ko susideda visas gyvenimas. Jis geriausiai išeiškia šio esmę. Bliuzas - liūdnas. O gyvenime juk laimės nėra. Kaip apie laimę A. Puškino žodžiais kalbėjo mano dievinamas režisierius A. Tarkovskis: "Pasauly laimės nėr, yra ramybė ir valia". Taip ir aš, klajoju po pasaulį liudnu bliuzo rimtu, leisdama savo liūdnoms mintims skęsti muzikos glėby. 

Klajonės irgi liūdnos...Visi tie dykūnai ir  bastūnai tėra nelaimingi laimės ieškantieji. Nerami jų siela, blaškosi ir tikisi atrasti savo vietą, savo erdvę, galiausiai  save. Neras... Keisis miestai, keisis gatvės, keisis žmonės, tačiau jie visur liks su savimi. Su žmogumi, nuo kurio bėgama ir dėl kurio pradedamos klajonės. 

Aš viena iš tų, kurie bėga ir klajoja. Aš viena iš tų, kurie žino, jog niekur nepabėgs. Aš viena iš tų, kurie sukdamiesi šiame beprasmybės rate pasirenka Don Kichoto vaidmenį. Prisimerkiu ir pasileidžiu į gyvenimo verpetus! Kuriu tai, ką noriu matyti. Statau savus malūnus ir leidžiu sau kovoti su jais. Bet šalia nuolat girdžiu liūdnus bliuzo garsus, kurie neleidžia man užsimiršti mano klajonių priežasties.

Savo kelionę pradedu nuo žaliosios Škotijos. Čia, vandenų ir avių apsupty, gyvensiu apie keturis mėnesius. Čia bandysiu surasti tai, ko ieškau. O sekantiems mano klajones, tik noriu pasakyti: kuomet skaitysit mano pabiras mintis ir apmąstymus - užsileiskit gerą bliuzo albumą! Tegu bus tai mūsų trumpas jaukus pasikalbėjimas apie  šią liūdną, bet velnioniškai žavią kasdienybę!