Mintys trupa ant virtuvės stalo.
Šeštadienis. Šiandien nereikia eiti į darbą. Sėdžiu virtuvėje, skambant jazz‘ui, už lango ūžiant bepročiui vėjui, nuo viryklės pusės sklindant keptų svogūnų kvapui. Ramybė ir bene palaima. Kuomet viskas klostosi pernelyg gerai, imi dvejoti visa ko realumu. Dėl to ir kybau virš žemės, pastėrusiu žvilgsniu sekdama tą laimingą ir besišypsančią moterį, laisvu ir grakščiu žingsniu skrodžiančią Islay kelius, pakeltu pirštu kviesdama mašinas sustoti ir vežti ją link akimirkos tikslo. Stebiuosi jos ramumu, netgi apatiškumu ją supančiai aplinkai. Ji taip gyliai įnikusi į jutimus. Pajausti gamtą visa jos didybė yra daug. Čia ji taip arti tavęs, jog neišvengiamai tampi tikra neatsiejama jos dalimi. Ant įkaitusio plento besišildančios avys, iš pro rūką kyšantys elnių ragai ar iš jo bandantys ištrūkti paukščių pulkai... Jau minėjau anksčiau, jog geriausiai šią atmosferą iliustruoja Sigur Ros muzika, dabar, jau geriau pažinus šią salą pridėčiau ir unikalų Twin Peakso soundtrack‘ą. Kuomet viską aplink save regi skambant tinkamai muzikai – pojūčiai tampa daug aštresnis. Aš radau tą muziką, kuri man leidžia pajusti tikrąją šios vietos dvasią.
Galbūt todėl, jog viskas taip tobula ir jaučiuosi kybojimo būsenoje. Kas tai? Galiu tik spėlioti: civilizacijos palikti pėdsakai, atotrūkis nuo pirmykščio vaizdinio? Nebegebėjimas patikėti tuo, kas ištikro yra realu ir tikra. Per daug tikra, per daug natūralu, per daug nepaliesta žmogaus. Žmogus – griovėjas? Žmogus – antistatytojas? Pamiršęs savo misiją ir sukantis gyvybės ratą link pabaigos.
Į Gartloist Farmhouse atsikraustė keistas tipas vardu Tomas. Įdomus faktas tas, jog visiems išskyrus man - jis yra iš Lietuos, man jis byloja esantis iš Vokietijos. Na, tebunie... tapatybės krizė gana dažna šiūdienos problema. Žinoma, visuomet gaila, kai ji ištinka tavo gentainį. Tomas įnėšė mažą sumaištį į mūsų jaukų būvį, kadangi jo pravardė – creep. Viskas tuo ir pasakyta. Šiandien mūsų virtuvėj šventė, nes ponas Creep dirba. Taigi mes galim vėl jaukiai sėdėti prie mūsų didžiulio stalo, sklindant raudonai šviesai iš palubės ir krapsnoti viską iš eilės skambant 70‘ųjų muzikai. Darbe persirengimo kambarėlyje radau šusnį senų niekam nereikalingų diskų, puoliau prie jų beveik taip pat kaip pulčiau prie knygų ir aikčiojau kaip pamišus: tiek geros senos muzikos!!!Mmm....šioj saloj net ši muzika įgauna skirtingą reikšmę.
Vakare su mergiotėm lekiam valgyti tipinės škotiškos vakarienės – fish and chips. Cha... apie tokią skaičiau tik anglų kalbos vadovėliuose. Tuomet tai skambėjo taip svetimai, taip tolimai. Dabar tik svetimai. Po to laukia mano mylimiausi šokiai su sena gera muzika! Vos išgirstu pirmus muzikos garsus – persikeliu į 70-uosius ir visiškai paskęstu šokyje! Tai beprotiška! Bet vietiniai jau priprato prie manęs. Šeštadienį aš jiems – the queen of the dances:).
Vis dažniau mintimis nukeliauju į Vilnių. Labiausiai ilgiuosi tos mistinės bohemiškos Vilniaus atmosferos ir tos netobulybės. Islay aš jaučiuosi labai laiminga, bet tas ir gąsdina labiausiai. Aš netgi praradau savus sapnus...
Geras gyvenimas susilpnina ir užmigdo angelus, glūdinčius žmoguje. Jam nebereikia angelų, jis pradeda manyti, kad gali gyventi pats, savo jėgomis. Šito nieku būdu negalima leisti. <...> geras gyvenimas anaiptol nėra tikras gyvenimas. R.Gavelis.
Taigi dabar grįžtu į savo laimingą būvį, o į gyvenimą sugrįšiu prieš Kalėdas. Iki greito.
