Intro apie gyvenimą Bowemore

Isle of Islay. Vieta, kurioje dabar esu. Išties keistas jausmas apima, kuomet suvoki, jog gyveni mažoj saloj, jog aplink tave vien vanduo vanduo.... Kur benukrpytų tavo žvilgsnis – paskęsta jis vandeny. Ir išgirsti tuomet tyliai skambant Vandenyje, aaa....Šaltam vandeny.....

Tiklsiau – Bowmore, Islay salos sostinė. Išskirtinės detalės – tai sostinė žymaus škotiško Bowmore viskio. Ir pakliūk tu man į vietą, kuri išgarsėjo dėl viskio! Matyt tai Jimio M. įtaka, parodė jis man kelią į viskio barą – netgi į visą viskio miestelį:)... Neišvengiami alkoholio purslai kaip ir vandenys į Islay krantus vėl taškosi į mano gležną fiziologinę buitį.

Pirmą kartą pakliuvau į tokią mažą bendruomenę. Vos kelios gatvės, namukai susiglaudę vienas šalia kito, tarsi iliustruoja šių gyventojų santykius – artimus, šiltus, vienas kitą paremiančius. Kelios mažos krautuvėlės – galimybė vieni kitiems susitikti. Šypsosi jie tuomet, pasikalba, pasijuokia...visi tokie mieli...primena man jie kažkuo utopinę bendruomenę – peace, quiet, love... Dėl šių priežasčių jaučiuosi čia šiek tiek lyg svetimkūnis. Su savom aistrom, geismais, energija - lyg griaunančioji būtybė, lyg daranti ką nepadoraus, neteisėto. Atrodytų lyg jie niekad nepyksta, neliūdi, nieko nepadaro blogai... ir visa tai taip tikra. Jie iš tiesų tokie – nepiktybiški, taikūs šio pasaulio gyventojai. Žinoma visi jie turi savų problemų, tačiau jos atrodo... gal kiek pernelyg žemiškos! Bet apie tai vėliau.

Gyvenu nuo Bowmore trys mylios – Gartloist Farmhouse. Tai tipinis škotiška namukas laukuose. Aplink laukai, žalios kalvos, vanduo, karvės karvės, avys, avys, avys.... Pabundi su pastarųjų mykimu, bliovimu...Tuomet suskamba žadintuvas – 6.15 AM. Nušliauži iki vonios, negalvodamas ir nė nematydamas bandai prižadinti miegantį kūną šaltu vandeniu, tuomet atgal stačiais laiptais į kambarį – greitai užsimeti rūbus, greitai keliais brūkšniais paryškini akis ir.... išgeri didelį puodą kavos. O tuomet pasiimi skėtį į rankas (čia Škotija, čia LIETus lyja. LIETuva turėtų dalintis šalies pavadinimą kartu su Škotija) ir pirmyn į kelią! Niekad nemaniau, jog rytai gali būti tokie ypatingi. Tyla, gamta, karvių žvilgsių palyda ir Sigur Ros‘ai ausyse. Kaip jaučiuosi? Tiesiog lygiai taip pat, kai jausčiausi šios grupės klipe...mistika užgniaužia kvapą.

Po darbo su Sara dažniausiai sliūkinam į parduotuvę – šio bei to. Dar vis neapsiprantu su visom tom naujom etiketėm: ką pirkti? ko noriu? kas čia? Pernelyg varginanti veikla, tad per visą parduotuvę šaukiu Sara!!!Help! Ji mielų mieliausia australė. Tiek kantrybės būnant su manim, tiek kantrybės pakenčiant mano anglų kalbą, tiek supratimo dėl mano nepastovaus būdo, nuotaikų kaitų ir kitokių mano būdo iškrypimų. O po to vėl į kelią: dviračiu, tranzu ar pėstute. Jei oras geras – sustojam parūkyti ( tiksliau, Sara sustoja, aš rūkau) mano mylimoj vietoj ant uolų. Kaip saugiai pradedi jaustis, kuomet jau turi savo vietų! Na, o jei oras blogas – tiesiu taikiniu namo. Sustojusioj mums mažinoj aš užimu tylios mergaitės poziciją ir sėdėdama gale mėgaujuosi plaukiančiais pro akis vaizdais, taip apt galimybe pagaliau nebevarginti minčių bandant suprasti škotišką akcentą.

Grįžus atliekam mūsų su Sara ritualą – didelis geltonas arbatinukas arbatos ir cigaretė! Tuomet aptariam darbo dieną arba tylim ir klausom muzikos. Gera. Ritualai irgi byloja apie saugią būtį. O po to, jei geras oras lekiam kur nors – prie vandens, prie uolų, prie upės ar kur kitur!! Jei oras blogas – liekam namie. Kas skaito, kas medituoja, kas miega, kas rašo, kas žiūri filmą...tiesiog jaukus būvimas namuose:)

Miegoti einam anksti. Keistai jaučiuosi priverstinai pakeitusi naktinius blūdinėjimus į ankstyvą ryto žavesį. Bet saulę palydim visuomet. Karvės kartu su mumis. Visi žiūrim į tą pačią pusę ir taip pajuntam palaimą. Išties geras, tylus ramus gyvenimas Škotijos prieglobsy. Bet toks jis ne visuomet. Nes „<...> niekas taip nekenkia utopijoms, kaip tikėjimas jų tvarumu“*.

*A.Stasiuk

Klajonių pradžia

<...> bliuzo esama visur, net musės zyzime.

J. Kunčinas

Mano galvoje nuolat skamba muzika. Ji sumišusi su mano mintimis ir jausenomis. Muzika užpildo kiekvieną kertelę, kurioje gimsta naujos idėjos. Muzika užpildo mane ir leidžia nuolat siūbuoti jos ritmu. 

Bliuzas man yra tai, iš ko susideda visas gyvenimas. Jis geriausiai išeiškia šio esmę. Bliuzas - liūdnas. O gyvenime juk laimės nėra. Kaip apie laimę A. Puškino žodžiais kalbėjo mano dievinamas režisierius A. Tarkovskis: "Pasauly laimės nėr, yra ramybė ir valia". Taip ir aš, klajoju po pasaulį liudnu bliuzo rimtu, leisdama savo liūdnoms mintims skęsti muzikos glėby. 

Klajonės irgi liūdnos...Visi tie dykūnai ir  bastūnai tėra nelaimingi laimės ieškantieji. Nerami jų siela, blaškosi ir tikisi atrasti savo vietą, savo erdvę, galiausiai  save. Neras... Keisis miestai, keisis gatvės, keisis žmonės, tačiau jie visur liks su savimi. Su žmogumi, nuo kurio bėgama ir dėl kurio pradedamos klajonės. 

Aš viena iš tų, kurie bėga ir klajoja. Aš viena iš tų, kurie žino, jog niekur nepabėgs. Aš viena iš tų, kurie sukdamiesi šiame beprasmybės rate pasirenka Don Kichoto vaidmenį. Prisimerkiu ir pasileidžiu į gyvenimo verpetus! Kuriu tai, ką noriu matyti. Statau savus malūnus ir leidžiu sau kovoti su jais. Bet šalia nuolat girdžiu liūdnus bliuzo garsus, kurie neleidžia man užsimiršti mano klajonių priežasties.

Savo kelionę pradedu nuo žaliosios Škotijos. Čia, vandenų ir avių apsupty, gyvensiu apie keturis mėnesius. Čia bandysiu surasti tai, ko ieškau. O sekantiems mano klajones, tik noriu pasakyti: kuomet skaitysit mano pabiras mintis ir apmąstymus - užsileiskit gerą bliuzo albumą! Tegu bus tai mūsų trumpas jaukus pasikalbėjimas apie  šią liūdną, bet velnioniškai žavią kasdienybę!