Mintys trupa ant virtuvės stalo.

Šeštadienis. Šiandien nereikia eiti į darbą. Sėdžiu virtuvėje, skambant jazz‘ui, už lango ūžiant bepročiui vėjui, nuo viryklės pusės sklindant keptų svogūnų kvapui. Ramybė ir bene palaima. Kuomet viskas klostosi pernelyg gerai, imi dvejoti visa ko realumu. Dėl to ir kybau virš žemės, pastėrusiu žvilgsniu sekdama tą laimingą ir besišypsančią moterį, laisvu ir grakščiu žingsniu skrodžiančią Islay kelius, pakeltu pirštu kviesdama mašinas sustoti ir vežti ją link akimirkos tikslo. Stebiuosi jos ramumu, netgi apatiškumu ją supančiai aplinkai. Ji taip gyliai įnikusi į jutimus. Pajausti gamtą visa jos didybė yra daug. Čia ji taip arti tavęs, jog neišvengiamai tampi tikra neatsiejama jos dalimi. Ant įkaitusio plento besišildančios avys, iš pro rūką kyšantys elnių ragai ar iš jo bandantys ištrūkti paukščių pulkai... Jau minėjau anksčiau, jog geriausiai šią atmosferą iliustruoja Sigur Ros muzika, dabar, jau geriau pažinus šią salą pridėčiau ir unikalų Twin Peakso soundtrack‘ą. Kuomet viską aplink save regi skambant tinkamai muzikai – pojūčiai tampa daug aštresnis. Aš radau tą muziką, kuri man leidžia pajusti tikrąją šios vietos dvasią.

Galbūt todėl, jog viskas taip tobula ir jaučiuosi kybojimo  būsenoje. Kas tai? Galiu tik spėlioti: civilizacijos palikti pėdsakai, atotrūkis nuo pirmykščio vaizdinio? Nebegebėjimas patikėti tuo, kas ištikro yra realu ir tikra. Per daug tikra, per daug natūralu, per daug nepaliesta žmogaus. Žmogus – griovėjas? Žmogus – antistatytojas? Pamiršęs savo misiją ir sukantis gyvybės ratą link pabaigos.

• 
  

Į Gartloist Farmhouse atsikraustė keistas tipas vardu Tomas. Įdomus faktas tas, jog visiems išskyrus man - jis yra iš Lietuos, man jis byloja esantis iš Vokietijos. Na, tebunie... tapatybės krizė gana dažna šiūdienos problema. Žinoma, visuomet gaila, kai ji ištinka tavo gentainį. Tomas įnėšė mažą sumaištį į mūsų jaukų būvį, kadangi jo pravardė – creep. Viskas tuo ir pasakyta. Šiandien mūsų virtuvėj šventė, nes ponas Creep dirba. Taigi mes galim vėl jaukiai sėdėti prie mūsų didžiulio stalo, sklindant raudonai šviesai iš palubės ir krapsnoti viską iš eilės skambant 70‘ųjų muzikai. Darbe persirengimo kambarėlyje radau šusnį senų niekam nereikalingų diskų, puoliau prie jų beveik taip pat kaip pulčiau prie knygų ir aikčiojau kaip pamišus: tiek geros senos muzikos!!!Mmm....šioj saloj net ši muzika įgauna skirtingą reikšmę.

Vakare su mergiotėm lekiam valgyti tipinės škotiškos vakarienės – fish and chips. Cha... apie tokią skaičiau tik anglų kalbos vadovėliuose. Tuomet tai skambėjo taip svetimai, taip tolimai. Dabar tik svetimai. Po to laukia mano mylimiausi šokiai su sena gera muzika! Vos išgirstu pirmus muzikos garsus – persikeliu į 70-uosius ir visiškai paskęstu šokyje! Tai beprotiška! Bet vietiniai jau priprato prie manęs. Šeštadienį aš jiems – the queen of the dances:).

•                                                                                     

Vis dažniau mintimis nukeliauju į Vilnių. Labiausiai ilgiuosi tos mistinės bohemiškos Vilniaus atmosferos ir tos netobulybės. Islay aš jaučiuosi labai laiminga, bet tas ir gąsdina labiausiai. Aš netgi praradau savus sapnus... 

Geras gyvenimas susilpnina ir užmigdo angelus, glūdinčius žmoguje. Jam nebereikia angelų, jis pradeda manyti, kad gali gyventi pats, savo jėgomis. Šito nieku būdu negalima leisti. <...> geras gyvenimas anaiptol nėra tikras gyvenimas. R.Gavelis.

Taigi dabar grįžtu į savo laimingą būvį, o į gyvenimą sugrįšiu prieš Kalėdas. Iki greito. 

Gartloist Farmhouse.Katino Leopoldo vedini...

Rugpjūtis. Islay esu jau mėnesį. Jaučiu kaip visomis mintimis pradedu nusėsti ant šios žemės, ant šio miestelio, ant jo žmonių. Nauja aplinka gana giliai įsiskverbė į mane. Keista, ar ne? Esi čia atrodytų tik vieną mėnesį, viso labo tik 31 dieną, bet apima toks jausmas, jog gyvenu čia mažiausiai vienerius metus. Matyt, tai viena iš kelionių ypatybių: greitai prijukti prie naujos aplinkos.
Susikūriau absoliučiai naują gyvenimą. Turiu savo gyvenamą vietą, darbą, nuostabius bendradarbius, savą barą, savų vietų, nuostabius bendragyventojus, nuostabias naktis. Nors mano kelionių tikslas klajokliško būdo, bet šis gyvenimas nė kiek neprimena pastarojo, tai sėslių sėsliausias gyvenimo būdas. Kol kas vis dar juo mėgaujuosi. Dabar ne kaip kažkuo nauju, o kaip senu, tačiau išgyventu naujai.
Šiandien baigiau Raganą ir lietų. Įsimečiau šią knygą, kaip seniai skaitytą, bet kaip patikimą ramstį atsidūrus kitoj erdvėj. Padėjo! Šis mėnuo visgi buvo nelengvas emociškai... o Ivanauskaitės moterys padėjo nenusklysti, nepamesti savęs. Jos stovėjo greta manęs kaip kažkas labai savo ir tvirto... Bet ne apie tai aš. Šiandien nusprendžiau trumpai parašyti apie tai su kokiais žmonėmis aš gyvenu ir kurie tam tikra prasme yra mano dabartiniai, apčiuopiami (ne knyginiai) ramsčiai.

Gartloist Farmhouse. Taip. Tai vieta, kurioje gyvenam. Gyvenam mes keturiese: aš, Sara, Isla ir Mark. Manau, mums visiems velnioniškai pasisekė, jog gyvenam kartu. Jaučiuosi čia kaip tikruose namuose! Kiekvienas turi savų įdomybių/keistenybių. Sara – australė, baisiai miela 20-metė. Ji mane pakelia rytais, ji supranta mano anglų/gestų kalbą, aš jai pasakoju savo sapnus, (išbraukime faktą, jog pasakoju tuomet kai ji vis dar miega – na ji vis tiek nesuvoktų mano angliškos pasąmonės srauto versijos), ji nesupyksta kuomet aš įkaušus netikėtai įbėgu į tualetą jai besivalant dantis ir maunuosi kelnes: Sara, nepyk! Negaliu kentėti! Too much beer!; ji be proto daug juokiasi; ji valgo daug skrudintos duonos, o kai valgo kažką rimto, pavyzdžiui makaronus, pusę jų suvalgo įprastu būdu, o kitą pusę pabaigia su skrudinta duona; ji beveik visuomet basa! Nors ir lyja ji išeina vaikščioti į kiemą basa, kuomet tvarkom kambarius ji irgi nusimauna batus (beje, aš tą patį pradėjau daryti!), kai tranzuojam ji irgi basa! Basakojis žmogus! Isla – 32-metė škotė/prancūzė. Ji – visiška beprotė. Labai vaikiško būdo, visuomet dainuoja, tuomet jos balsas iš vaikiško tampa sodriu, žemu, bliuzišku; prieš kur nors išeinant ruošiasi tris valandas (!); ji nupirko mums visiems po puodelį su juokingais gyviais po kuriais parašytas jų pavadinimas (sakė, jog dėl manęs, kad galėčiau mokytis anglų:D); jei nenusiteikęs bendrauti, geriau nesutikti Isla, nes jis šneka BE PROTO daug. Man visuomet buvo įdomūs žmonės, kurie tiek daug gali kalbėti! Visuomet tada bandau sugauti tą momentą, kuomet baigiasi viena tema ir prasideda kita. Kaip jie tai daro? Be jokių petrūkių, pertraukų, tiesiog nuslysta į kitą temą nepastebimai!Nesuvokiu. Na, bet visgi ji labai įdomi. Nuostabiai tapo ir šiaip skraido kosmose. Marko – 40metis iš Liverpulio! Su Isla užmezgė romaną. Įdomu įdomu! Jis saviakas, truputį keistokas, bet saviakas. Jo kambarys šalia virtuvės – girdim kaip jis dainuoja. Visgi jis žmogus iš Liverpulio:). Marko – virtuvės šefas, kuris mums slapta vis įbruka į burną skanių gardėsių! Jis neturi vieno šoninio danties, dėl to kai šypsosi aš irgi pradedu šypsotis:). Tai va kokia mano dabartinė šeimynėlė! Dažniausiai visiems kartu susitikti nepavyksta, nes skirtingai darbo grafikai. Bet gyvenam tikrai taip kaip patarė katinas Leopoldas. Taika ir ramybė.

P.S.Pirmoji foto - skalbiniai: švarios staltiesės stalą puošia. Antroji - aš vaizduojasi esanti the king of the world! Karnavalo king;). Pasivaikščiojimas aplink  mūsų namo erdves. Nuotrauka vandeny: mes su Sara nusprendėm išsimaudyti mažam prūdelį pilnam lelijų. Vienais apatiniais, su šunim, beje, vandens buvo iki juosmens, o lelijos tiesiog vijosi aplink mus:)Buvo labai labai smagu!Mano pirmos maudynės čia, kadangi buvo galbūt vienintėlė saulėta ir nevejuota diena!!!Toliau seka raudonoji šokliuojanti Isla. Mark, deja, nėra čia...

Intro apie gyvenimą Bowemore

Isle of Islay. Vieta, kurioje dabar esu. Išties keistas jausmas apima, kuomet suvoki, jog gyveni mažoj saloj, jog aplink tave vien vanduo vanduo.... Kur benukrpytų tavo žvilgsnis – paskęsta jis vandeny. Ir išgirsti tuomet tyliai skambant Vandenyje, aaa....Šaltam vandeny.....

Tiklsiau – Bowmore, Islay salos sostinė. Išskirtinės detalės – tai sostinė žymaus škotiško Bowmore viskio. Ir pakliūk tu man į vietą, kuri išgarsėjo dėl viskio! Matyt tai Jimio M. įtaka, parodė jis man kelią į viskio barą – netgi į visą viskio miestelį:)... Neišvengiami alkoholio purslai kaip ir vandenys į Islay krantus vėl taškosi į mano gležną fiziologinę buitį.

Pirmą kartą pakliuvau į tokią mažą bendruomenę. Vos kelios gatvės, namukai susiglaudę vienas šalia kito, tarsi iliustruoja šių gyventojų santykius – artimus, šiltus, vienas kitą paremiančius. Kelios mažos krautuvėlės – galimybė vieni kitiems susitikti. Šypsosi jie tuomet, pasikalba, pasijuokia...visi tokie mieli...primena man jie kažkuo utopinę bendruomenę – peace, quiet, love... Dėl šių priežasčių jaučiuosi čia šiek tiek lyg svetimkūnis. Su savom aistrom, geismais, energija - lyg griaunančioji būtybė, lyg daranti ką nepadoraus, neteisėto. Atrodytų lyg jie niekad nepyksta, neliūdi, nieko nepadaro blogai... ir visa tai taip tikra. Jie iš tiesų tokie – nepiktybiški, taikūs šio pasaulio gyventojai. Žinoma visi jie turi savų problemų, tačiau jos atrodo... gal kiek pernelyg žemiškos! Bet apie tai vėliau.

Gyvenu nuo Bowmore trys mylios – Gartloist Farmhouse. Tai tipinis škotiška namukas laukuose. Aplink laukai, žalios kalvos, vanduo, karvės karvės, avys, avys, avys.... Pabundi su pastarųjų mykimu, bliovimu...Tuomet suskamba žadintuvas – 6.15 AM. Nušliauži iki vonios, negalvodamas ir nė nematydamas bandai prižadinti miegantį kūną šaltu vandeniu, tuomet atgal stačiais laiptais į kambarį – greitai užsimeti rūbus, greitai keliais brūkšniais paryškini akis ir.... išgeri didelį puodą kavos. O tuomet pasiimi skėtį į rankas (čia Škotija, čia LIETus lyja. LIETuva turėtų dalintis šalies pavadinimą kartu su Škotija) ir pirmyn į kelią! Niekad nemaniau, jog rytai gali būti tokie ypatingi. Tyla, gamta, karvių žvilgsių palyda ir Sigur Ros‘ai ausyse. Kaip jaučiuosi? Tiesiog lygiai taip pat, kai jausčiausi šios grupės klipe...mistika užgniaužia kvapą.

Po darbo su Sara dažniausiai sliūkinam į parduotuvę – šio bei to. Dar vis neapsiprantu su visom tom naujom etiketėm: ką pirkti? ko noriu? kas čia? Pernelyg varginanti veikla, tad per visą parduotuvę šaukiu Sara!!!Help! Ji mielų mieliausia australė. Tiek kantrybės būnant su manim, tiek kantrybės pakenčiant mano anglų kalbą, tiek supratimo dėl mano nepastovaus būdo, nuotaikų kaitų ir kitokių mano būdo iškrypimų. O po to vėl į kelią: dviračiu, tranzu ar pėstute. Jei oras geras – sustojam parūkyti ( tiksliau, Sara sustoja, aš rūkau) mano mylimoj vietoj ant uolų. Kaip saugiai pradedi jaustis, kuomet jau turi savo vietų! Na, o jei oras blogas – tiesiu taikiniu namo. Sustojusioj mums mažinoj aš užimu tylios mergaitės poziciją ir sėdėdama gale mėgaujuosi plaukiančiais pro akis vaizdais, taip apt galimybe pagaliau nebevarginti minčių bandant suprasti škotišką akcentą.

Grįžus atliekam mūsų su Sara ritualą – didelis geltonas arbatinukas arbatos ir cigaretė! Tuomet aptariam darbo dieną arba tylim ir klausom muzikos. Gera. Ritualai irgi byloja apie saugią būtį. O po to, jei geras oras lekiam kur nors – prie vandens, prie uolų, prie upės ar kur kitur!! Jei oras blogas – liekam namie. Kas skaito, kas medituoja, kas miega, kas rašo, kas žiūri filmą...tiesiog jaukus būvimas namuose:)

Miegoti einam anksti. Keistai jaučiuosi priverstinai pakeitusi naktinius blūdinėjimus į ankstyvą ryto žavesį. Bet saulę palydim visuomet. Karvės kartu su mumis. Visi žiūrim į tą pačią pusę ir taip pajuntam palaimą. Išties geras, tylus ramus gyvenimas Škotijos prieglobsy. Bet toks jis ne visuomet. Nes „<...> niekas taip nekenkia utopijoms, kaip tikėjimas jų tvarumu“*.

*A.Stasiuk

Klajonių pradžia

<...> bliuzo esama visur, net musės zyzime.

J. Kunčinas

Mano galvoje nuolat skamba muzika. Ji sumišusi su mano mintimis ir jausenomis. Muzika užpildo kiekvieną kertelę, kurioje gimsta naujos idėjos. Muzika užpildo mane ir leidžia nuolat siūbuoti jos ritmu. 

Bliuzas man yra tai, iš ko susideda visas gyvenimas. Jis geriausiai išeiškia šio esmę. Bliuzas - liūdnas. O gyvenime juk laimės nėra. Kaip apie laimę A. Puškino žodžiais kalbėjo mano dievinamas režisierius A. Tarkovskis: "Pasauly laimės nėr, yra ramybė ir valia". Taip ir aš, klajoju po pasaulį liudnu bliuzo rimtu, leisdama savo liūdnoms mintims skęsti muzikos glėby. 

Klajonės irgi liūdnos...Visi tie dykūnai ir  bastūnai tėra nelaimingi laimės ieškantieji. Nerami jų siela, blaškosi ir tikisi atrasti savo vietą, savo erdvę, galiausiai  save. Neras... Keisis miestai, keisis gatvės, keisis žmonės, tačiau jie visur liks su savimi. Su žmogumi, nuo kurio bėgama ir dėl kurio pradedamos klajonės. 

Aš viena iš tų, kurie bėga ir klajoja. Aš viena iš tų, kurie žino, jog niekur nepabėgs. Aš viena iš tų, kurie sukdamiesi šiame beprasmybės rate pasirenka Don Kichoto vaidmenį. Prisimerkiu ir pasileidžiu į gyvenimo verpetus! Kuriu tai, ką noriu matyti. Statau savus malūnus ir leidžiu sau kovoti su jais. Bet šalia nuolat girdžiu liūdnus bliuzo garsus, kurie neleidžia man užsimiršti mano klajonių priežasties.

Savo kelionę pradedu nuo žaliosios Škotijos. Čia, vandenų ir avių apsupty, gyvensiu apie keturis mėnesius. Čia bandysiu surasti tai, ko ieškau. O sekantiems mano klajones, tik noriu pasakyti: kuomet skaitysit mano pabiras mintis ir apmąstymus - užsileiskit gerą bliuzo albumą! Tegu bus tai mūsų trumpas jaukus pasikalbėjimas apie  šią liūdną, bet velnioniškai žavią kasdienybę!